Brazilijoje sekmadienį, pietrytinėje Minas Žeraiso valstijoje buvo paskelbtas naujas Bažnyčios palaimintasis, kun. Pranciškus de Paula Viktoras (1827-1905), parapijiečių vadintas paprastai, kun. Viktoras. Popiežius Pranciškus, kurio dekretu kunigas Viktoras buvo iškeltas į Altorių garbę, sekmadienio vidudienio susitikime su tikinčiaisiais Romoje prisiminė, kad afrikiečių kilmės kunigas buvo vergės sūnus.
Popiežius paragino ypač kunigus semtis įkvėpimo iš palaimintojo kun. Viktoro gyvenimo ir kunigiškos tarnystės pavyzdžio. Palaimintasis Viktoras buvo dosnus ir uolus klebonas. Jis išsiskyrė nepaprastu nuolankumu. Būtent palaimintojo nuolankumo pavyzdį popiežius siūlė įsidėmėti kunigams, kaip palaimintasis Pranciškus de Paula Viktoras, katekizuojant ir teikiant sakramentus. Kunigai, būdami pašaukti su nuolankumu tarnauti Dievo tautai, težvelgia į palaimintąjį Pranciškų de Paula Viktorą kaip į pavyzdį savo gyvenimui ir tarnystei, kalbėjo sekmadienį popiežius Pranciškus.
Afrikietės vergės sūnus Pranciškus gyveno socialinės diskriminacijos laikotarpiu XIX amžiuje ir jam tapti kunigu buvo tikrai nelengva. Tačiau jis to labai troško ir pasiekė savo tikslą įveikdamas visokias kliūtis. „Jo siela balta, kaip oda juoda“, taip apie būsimą palaimintąjį kalbėjo vienas jo kurso draugas seminarijoje. Nemenkas kliūtis įveikė ir kunigu jį įšventinęs jo vyskupas, Dievo tarnas Antonio Ferreira Vicoso.
Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto, palaimintasis buvo dosnus ir dinamiškas kunigas klebonas. Niekad nepraleisdavo sekmadienio Mišių, jas aukodavo iškilmingiausiu būdu, kviesdavosi gerus pamokslininkus. Uoliai mokė tikėjimo tiesų, teikė sakramentus, įvedė Marijai skirtą maldų mėnesį, keliaudavo raitas pas toliausiai gyvenančius valstiečius, krikštijo visus be skirtumo tiek baltaodžių, tiek juodaodžių brazilų naujagimius, įskaitant vergų vaikus.
Palaimintasis buvo ypatingai atidus vargstančių jaunuolių ugdymui, jiems parapijoje įsteigė specialią ir nemokamą mokyklą, surinktas aukas išdalydavo vargšams. Sušelpdavo ir tuos, kurie iš pradžių šnairuodami smerkdavo jo tarnystę. Todėl po kelių dešimtmečių po mirties, parapijiečiai pasirūpino įrašyti ant plokštės jo garbei: „Jo gyvenimas buvo kaip tikra Evangelija“.
Nuolankumas ir paprastumas buvo palaimintojo Pranciškaus dorybės, pasakė Vatikano radijui kardinolas Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas ir papasakojo tokį epizodą iš palaimintojo klebono kun. Viktoro gyvenimo. Grįžtančio traukiniu kunigo pasitikti išėjo parapijiečiai su dūdų orkestru. Kartu keliavęs generolas pamanė, kad orkestras užsakytas jam. Pasišaukęs kunigą, kurį palaikė kroviku, paliepė nešti jo krepšius. Kleboną perone pamatę parapijiečiai tuoj bėgo jį pasitikti. Tuomet generolas pasiteiravo, kas tas žmogus būsiąs. Jam buvo atsakyta: „Tai kunigas Viktoras, atėjome jo pasitikti“.
